Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Širvys
Paulius Širvys (1920–1979) – poetas, išleidęs eilėraščių rinkinius. Žygio draugai (1954), Ošia gimtinės beržai (1956), Beržų lopšinė (1961), Ir nusinešė saulę miškai… (1969), rinktinę Ilgesys – ta giesmė (1972), knygą vaikams Vyturėliai dainorėliai (1965).
Paulius Širvys – vienas žinomiausių ir mylimiausių lietuvių poetų. Jo populiarumas susietas su jo gyvenimo legenda, apie jį pasakota daugybė legendų, anekdotų.
Debiutavęs pokario metais, kai jausmų raiška literatūroje, asmeniškumas buvo kontroliuojami, o neretai ir draudžiami, Širvys sugebėjo prabilti savitu balsu apie dvi svabiausias viso savo kūrybinio gyvenimo temas – fronto kareivio ir skaudžią meilės patirtį. Skaitytojai priėmė poetą kaip lyrikos grynuolį, išpažintinės poezijos korifėjų, ir nedarė, pasak Marcelijaus Martinaičio, skirtumo tarp poeto ir asmens. Nemažai Širvio eilėršačių virto dainomis.
Vytautas Kubilius pritaria paties Širvio ištarmei, kad poeto kūryba – daugiau ar mažiau jo paties biografija. „Jo lyrikoje nebuvo atitrauktų idėjų ar bendrų samprotavimų – tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba.“
Širvio dainingumas, tautosakiškumas, regis, toks pat, kaip ir Salomėjos Nėries, kaip ir liaudies dainos. Skirtingai nuo Aisčio poezijos, Širvio eilėraščiuose nėra to sąlygiškumo, nėra moderniajai literatūrai būdingo žvilgsnio į save, savo literatūriškumo refleksijos, teksto ir gyvenimo atskyrimo ir suvedimo.
Širvys debiutavo eilėraščių rinkiniu Žygio draugai (1954), kuris iš esmės atitiko to meto poezijai keltus reikalavimus (karo tematika, eilėraščiai apie Leniną), tik poetui pavyko išvengti propagandinės poezijos akivaizdaus dirbtinumo. Vėlesniuose rinkiniuose svarbi išlieka kario patirtis, ryškėja romansinė vaizduotė, nelaimingos meilės tema (eil. „Nežiūrėk, nežibėk“).
„Pokarinėje lietuvių lyrikoje Širvys pirmasis atgaivino lyrinį saviraiškos principą , grąžino trumpų eilučių emocinį sugestyvumą ir dainišką polėkį, įteisino jausmo savigulį kaip eilėraščio kulminaciją (be meilės nėra dainos), lokalizavo lyrinio subjekto istoriją lietuviškame kraštovaizdyje – prie Nemuno ir Sartų, eidamas A. Vienažindžio, A. Miškinio, S. Nėries pėdomis.“ ( Vytautas Kubilius).
Rimantas Kmita
